Atpažink mano varpą

Prieš atidarant duris, smegenys liepia eiti prie durų ir pažvelgti pro akutę. Žinojau, kad jie važiuos iš Smailių į Dubingius. Joje beveik niekada nesutinku pažįstamų žmonių, nes beveik visi mano pažįstami jau tapo rimtais žmonėmis ir nevaikšto šiaip sau.

Juk Jono Biliūno pozicija, kilusi nesutarimo metu, nėra pasyvi, kadangi jis mėgina jį spręsti.

• Varpinių augalų terpė: išauginta iš sėklų, kada sodinti ant daigų - Su vidutiniu varpu
• Moters varpos dydis
• Pasodinti kaip varpą Dauginimas susideda iš šaknies rutulio padalijimo arba sėklų sėjimo.
• Kai pradėjo augti varpa - katearsuo.

Rašytojo intencija ne sulaukti barnio pabaigos, o sugrąžinti taiką. Neabejotinai, minėtoji vertybė ypatingai ryški ir autoriaus kūryboje, ji - žmogaus koncepcijos pagrindas. Vis tik šiuo atveju reikšmingiau yra tai, jog tą jis parodė ir savo asmeniniu gyvenimu, o žinojimas neleidžia abejoti jo darbų svarumu.

Patyrinėjus autoriteto gyvenimą bei kūrybą, nesunku suprasti, kas yra toji tolerancija, apie kurią nūdienos pasaulyje taip dažnai kalbama.

Tai - tarsi kompromiso išraiška, bet anaiptol ne abejingumas ar konformizmas. Toks apibūdinimas labiausiai tinka kalbant apie įsitikinimus, todėl būtina pridurti, jog kiekvienas turi būti gerbiamas kaip asmuo dažnai pamirštame žiūrėti į žmogų kaip į individą, nes būtinai jį tapatiname su kuo norsjoks subjektas negali būti sudievintas. Čia atpažink mano varpą ir Imanuelio Kanto mintis, kad žmogus turi būti ne priemone kam nors pasiekti, o tikslu.

Tik kodėl tai svarbu? Visų pirma, netolerantiškoje aplinkoje nėra galimybių asmenybės plėtotei, todėl yra neįmanoma tikra žmogiška egzistencija.

Varpos pradėjo augti ką daryti, Kiek metų auga varpa? Iki kokio amžiaus nariu auga?

Toks būvis - tikrų tikriausias merdėjimas. Kai Lietuva atsidūrė bolševikinio totalitarizmo gniaužtuose, su visais, kurie turėjo savitą nuomonę, buvo susidorojama. Dėl šios priežasties atsirado palankios sąlygos įsigalėti esprit moutonier avių mąstysena.

Naujasis žmogus - negebantis kritiškai mąstyti bei savarankiškai priimti sprendimų. Taigi, buvo užkirstas kelias visuomenės raidai, prasidėjo stagnacija. Tampa aišku, jog nuomonės išsakymas - vertybė. Juk tiesa pasiekiama tik tada, kai polemizuojama.

Atpažink mano varpą

Ji nepriklauso kam nors vienam, niekas negali įsigyti jos monopolio. Taip užtikrinama pažanga. Kaip Jono Biliūno atveju, neprivalome sutikti su kito nuomone, jei ji mums nepriimtina, tačiau turime gerbti žmogaus atpažink mano varpą ją turėti.

O to tikrai galėtume pasimokyti iš A. Kiekvienas žmogus savarankiškai tobulėja, žinoma, galime pamėginti jam padėti, tačiau pagalba negali būti grįsta prievarta. Tolerantiška asmenybė pati mokosi iš kitų, nes išgirstos nuomonės tuoj pat neatmeta ir neatsiriboja. Šiuo atveju mažasis princas ir vėl iškyla kaip pavyzdys - apsilankęs pas karalių, verslininką, žibintininką, garbėtrošką ar kitoje planetoje, mažasis knygos herojus suprato, kad lankėsi atpažink mano varpą iš mūsų, tačiau nepuolė kiekvieno iš smerkti.

Juk ,atrodyti" ir ,būti" labai skirtingos sąvokos. Net jei persona ir mąsto klaidingai, ką teigti pavojinga, nes tikėtina, jog supriešinome pasaulėžiūras, o tai reiškia, kad saviškę padarėme jos vertinimo kriterijumi, tokį sprendimą ji dažniausiai tikslina, ieško teisingo sprendimo.

Vis dėlto, tai turi įvykti natūraliai, nes tik tada yra tikra. Tolerancija - būtinas žmonių tarpusavio santykių atributas.

Ji yra priemonė, skirta kurti draugiškiems santykiams bei apsisaugoti nuo pavojingos socialinės ligos - smurto, nes jo genezė būtent ir yra nepakantumas. Tik eidami išvien galime išlikti.

Gabrielė Petkevičaitė - Bitė pasisakė apie vyrų ir moterų lygiateisiškumą. Anot jos, tik tuomet įmanomi darnūs santykiai, nes lygybė - tai sąlyga atsirasti tolerancijai.

Projektas „ Atpažink diskriminacijos veidus“

Verta pasigilinti ir į priešingą požiūrį. Johanas Volfgangas fon Gėtė yra pasakęs, kad eilėraštis turi būti geras arba jo iš viso neturi būti.

Tai reiškia, kad klaidingi sprendimai gali būti pražūtingi ir kartais daug geriau, jei problema lieka neišspręsta. Klaidos daugumoje gyvenimo sričių yra toleruojamos, nes yra neišvengiamos. Juk neklysta tik tas, kuris nieko nedaro, bet kai kada teisės klysti tiesiog nėra, nes kiltų grėsmė gyvybei, kuri yra pati didžiausia vertybė, nors kartais tą ir pamirštame.

Akivaizdu, jog pakantumas irgi turi ribas. Begalinė tolerancija ima pati sau prieštarauti, todėl ji yra apribota. Pavyzdžiui, jei žmonės būtų pakantūs net ir netolerantiškai visuomenės daliai, pastarieji sunaikintų juos pačius. Ribų nubrėžimas - ne destrukcija, nes tuo siekiama garantuoti blogio neplitimą ir gėrio įgyvendinimą. Kaip antai, draudimu vartoti narkotines medžiagas siekiama apsaugoti nuo žmogiškumo praradimo. Kiekviename sociume yra vertybių hierarchija, kuriai saugoti įvedami draudimai, kad ji nebūtų sunaikinta.

Be abejo, nepagrįsti ribojimai yra neigiami. Svarstant empatiškai, o tai labai svarbu, ne veltui apie to reikšmę vis kalba Dalai Lama, galima suvokti oponentų nerimą.

Jie baiminasi, kad tai neigiamai paveiks žmoniją.

Tokie nuogąstavimai man neatrodo itin konstruktyvūs, tinkamai nubrėžus pakantumo ribas, bet iš tiesų nė vienas nežinome, kokia bus ateitis. Be to, minėtų ribų brėžimas - itin kontroversiškas klausimas, ypač kalbant apie homoseksualizmą, tačiau tikiu, jog diskutuodami ilgainiui rasime geriausią sprendimą.

Su vidutiniu varpu

Labai svarbu pabrėžti, kad to sieksime diskusija, kuri yra tolerantiškos idėjų kovos forma. Juk iš esmės visi norime gero. Manau, kad reikia nepamiršti, jog pakantumas - mūsų išlikimo garantas, ką jau esu akcentavusi, tai neturėtų būti kvestionuojama, nes jis laiduoja taiką.

Kaip pašmaikštavo Kęstutis Marčiulynas - Bo Haeng, su kuriuo susipažinau visai neseniai bibliotekoje vykusiame renginyje, netolerantiškoje visuomenėje net kalba apie taiką sukelia karą. Beje, jis trumpai papasakojo ir apie savo susitikimus su tokio mentaliteto ovuliacija erekcijos metu Korėjoje, kur jis praktikuoja dzenbudizmą. Pasirodo, kai eina vienuolis, žmonės tinktūra erekcijai pagerinti jam nusilenkti, nes jis yra vertas pagarbos, tačiau prieš tą atlikdami jie negali žiūrėti į jo veidą.

Jei žinotų, kad vienuolis - užsienietis, kai kurie net nenusilenktų.

Iškiliausių autorių kubistinės eilės

Štai toks netradicinis netolerancijos pavyzdys, kuris, kaip ir visi, suteikia peno apmąstymas ir skatina pasirinkti: bijosime to, ko nežinome, ir gyvensime tokiame pasaulyje, kol patys susinaikinsime?

O gal būsime tolerantiški ir kartu sieksime didesnio gėrio visiems?

Kaip pasakytų Beata Tiškevič, aš už partnerystę! Juk gyventi jaučiant tokią baimę - tai vegetuoti. Jis sakė, kad norėdami suprasti kitą, turime įlįsti į jo kailį ir pažiūrėti jo akimis.

Juk pasitelkiant empatiją daug paprasčiau ar ne?